Iki šiol tebemanau, kad savo rankose laikote unikalią knygą. Pirmiausia todėl, kad apie intersubjektyviąją psichoanalizę rašoma gana nedaug, o lietuviškai ir apskritai tokių knygų nėra. Ir antra, terminas intersubjektyvioji gali įnešti tam tikros sumaišties į tradicinį požiūrį apie intersubjektyvumą.
Kalbėdami apie psichoanalizę, jos atstovai paprastai atspindi vienos kurios nors krypties požiūrį, vengdami platesnių apibendrinimų. Jei apie intersubjektyvumą kalba tokie aiškūs jo atstovai, kaip Robertas Stolorow’as ir George’as Atwoodas, jie vis tiek pabrėžia savo priklausymą savasties psichologijos mokyklai. Jei šią teoriją plėtoja Jeremy Holmesas, jis ir toliau save vadina prisirišimo krypties psichoterapeutu. O Lewis Aronas, be kurio intersubjektyvioji psichoanalizė apskritai neegzistuotų, kalba vien apie santykio psichoanalizę. Ir jokių bandymų kalbėti kartu...
Žodžiu, susiskaldymas psichoanalizėje išlieka – koks buvo nuo Sigmundo Freudo laikų, toks yra ir dabar. Tačiau nutylėti faktą, kad naujosios poklasikinės psichoanalizės mokyklos kūrėsi viena iš kitos, matyt, nėra jokia paslaptis. Dar klasikinę teoriją sudrebinusios Sandoro Ferenczio idėjos atvėrė kelius rastis tokioms mokykloms, kaip savasties psichologija ir prisirišimo teorija, ši pagimdė mentalizacijos srovę, o santykio psichoanalizė kūrėsi ant pastarųjų pamato.
Dirbant su pacientais nebuvo galima kurią nors iš minėtųjų krypčių apeiti. Jos visos atliko savo darbą ir pasėjo kitokio požiūrio į psichiką sėklą. Todėl prieš mane sėdint žmogui negalėjau sakyti, kad jo dalis atspindi vieną kryptį, kita dalis – kitą, o mano technika paima dalelę trečios... Tokiu būdu kilo idėja apjungti tai, ką visos naujosios mokyklos davė.
Taigi ši knyga yra sintezė. Joje apjungiau visa, kas man atrodė joms bendra ir unikalu, bet tilpo į intersubjektyviosios psichoanalizės rūbą. Sąmoningai sakau „man“, nes kitas profesionalas galėtų užginčyti tokį matymą ir sakyti, kad jo akimis intersubjektyvioji psichoanalizė yra kitokia. Negalėčiau ginčytis su tokiu žmogumi, nes oficialios teorijos niekas nesukūrė – visi kalba apie intersubjektyvųjį požiūrį. O man buvo svarbu pateikti savo matymą ir ne tik jį – šioje knygoje atsispindi tai, kas padeda man dirbti ir ką tame darbe naudoju.
Na, o mūsų šalies psichodinaminės srovės psichoterapeutams, tikiuosi, ši knyga padės praplėsti akiratį ir atrasti naujų būdų suprasti jų pacientus ir jiems padėti. Lietuvoje randasi vis naujos psichoanalitikų ir psichoanalitinės psichoterapijos atstovų, tačiau intersubjektyvioji psichoanalizė jau brandina savo derlių pastarųjų gretose: 2018 metų pavasarį susikūrė pirmoji ją atstovaujanti organizacija – Intersubjektyviosios psichoanalizės grupė Lietuvos psichoanalizės draugijoje. Deja, tarp mūsų psichoanalitikų toks požiūris dar nėra gajus, ir ateinantys šios srities specialistai kartais apie intersubjektyviąją kryptį būna labai mažai girdėję savo studijų metais.
Knyga nėra nauja, ir kai kurie skyriai visiškai nepakito. Pavyzdžiui, skyriai apie Freudą ir klasikinę psichoanalizę. Tam tikri papildymai ir pokyčiai atsirado tik intersubjektyviosios psichoanalizės skyriuose. Vis dėlto jie nėra radikalūs, tad tie, kurie skaitė ankstesnįjį knygos variantą, nustebinti nebus. Naujieji skaitytojai tiesiog gaus šiek tiek daugiau.
Taigi vis dar manau, kad mūsų profesionalams tebereikia įvairaus požiūrio ir didesnių galimybių. Tą ir bandau pasiūlyti antruoju šios knygos leidimu.